Ar esate iš mėgėjų užkandžiauti? Ko gero, retam kuriam iš mūsų pavyksta išvengti užkandžiavimo – tai kolega pavaišino, tai nuo vaiko liko, tai degalinėje prie kavos įsiūlė…
Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo puiku, juk tik vienas šokoladinis batonėlis, tik viena bandelė, tik vienas pyrago gabalėlis, tačiau iš tiesų užkandžiavimas savyje slepia nemažai pavojų. Taigi, kaip visuomet, norėčiau su Jumis pasidalinti savo pačios pastebėjimais.
Pirma, užkandžio tikslas yra numalšinti alkį, kuris atsiranda anksčiau nei kad ateina pagrindinio valgymo laikas. Deja, labai retai užkandžiaujame būtent šiuo tikslu. Paprastai užkandžiais lepinamės ir ką tik pavalgę, ir dar būdami sotūs, ir net kai visiškai nesijaučiame alkani. O kaip gi, norisi juk visko paragauti. Šiuo atžvilgiu pavojus yra tame, kad suvartojame daugybę papildomų kalorijų, kurioms poreikio iš tiesų nėra.
Antra, net jei ir užkandžiaujame tikslingai, retai kada renkamės maistine prasme vertingą maistą. Kodėl? Nes paprasčiausiai nesame pasirūpinę, kad tokiam atvejui turėtume su savimi kažko vertingo, taigi kolegos pasiūlytas šokoladas ar pyrago likutis šaldytuve yra tai, ko griebiamės pajutę pirmuosius alkio signalus. Šiuo atžvilgiu užkandžiavimo pavojus yra ne tik papildomos, bet dar ir „tuščios“ kalorijos kurios ne tik neturi jokios naudos mūsų organizmui, bet dar ir tukina.
Ir trečia, užkandžiavimas labai dažnai siūlomas dietologų ir įvairių mitybos programų kaip tarpinis maitinimas tarp trijų pagrindinių dienos valgymų. Tiesą sakant, daugybė žmonių visame pasaulyje tiki šita tvirtai įsigalėjusia teorija kaip absoliučiai teisinga ir neginčijima. Deja, tačiau ne visada ir ne visiems ji tinka. Užkandžiavimas tarp pagrindinių valgymų yra teigiamas tik tada, kai tų valgymų metu suvalgoma labai saikinga, lengvai virškinama maisto porcija. Tokiu atveju išalkstama anksčiau nei 4-5 valandos po valgymo ir užkąsti rekomenduojama tam, kad nuramintumėte alkį ir nepersivalgytumėte kito valgymo metu. Tačiau labai sunku įvertinti, kas tai yra „labai saikinga“ porcija, ir galų gale gaunasi, kad žmogus arba būna pusiau alkanas visą dieną ir nuolat užkandžiauja, arba užkandžiauja tik dėl to, kad teorija taip teigia, neįvertindamas, kad jo suvalgomos porcijos yra pakankamai didelės ir užkandžiauti tarp valgymų nebereikėtų.
Apibendrinant, užkandžiavimo nereikėtų laikyti vien teigiamu dalyku ir visuomet įvertinti, kad bet koks maisto produktas turi savo energetinę vertę, be išlygų įskaičiuojamą į visos dienos „banką“, kurio neišnaudoti likučiai sėkmingai naktį siaurina mūsų drabužius. Užkandžiaukime tuomet, kai pagrindinio valgymo metu tik šiek tiek pasistipriname, neprisivalgome sočiai, o užkandžiavimui skirtą maistą rinkimės atidžiai, kad jis ne tik pasotintų, bet ir būtų vertingas mūsų organizmui.
Submit your review | |